Find in Library

<p><span style="line-height: 115%; font-family: 'Calibri','sans-serif'; font-size: 11pt; mso-fareast-language: EN-US; mso-ansi-language: LT; mso-ascii-theme-font: minor-latin; mso-fareast-font-family: Calibri; mso-fareast-theme-font: minor-latin; mso-hansi-theme-font: minor-latin; mso-bidi-theme-font: minor-latin; mso-bidi-language: AR-SA;"><strong style="mso-bidi-font-weight: normal;"><span style="color: black; font-family: 'Times New Roman','serif'; font-size: 10pt; mso-fareast-language: LT;">BEVARDĖS GIMINĖS ĮVARDŽIAI IR <em>SVO </em>TAISYKLĖ PRŪSŲ KALBOJE</span></strong></span></p><p><em><span style="color: black; font-family: 'Times New Roman','serif'; font-size: 8pt; mso-fareast-language: LT;">Santrauka</span></em></p><p><em></em><span style="color: black; line-height: 115%; font-family: 'Times New Roman','serif'; font-size: 8pt; mso-fareast-language: LT;">Nagrinėjama bevardės giminės įvardžių galūnių <em>-a </em>ir <em>-an </em>distribucija prūsų III Katekizme. Iškeliama prielaida, kad galūnę <em>-a </em>turėjo bevardės giminės vardininkas, o galūnę <em>-an - </em>bevardės giminės galininkas. Vargu ar tokia distribucija, kuri prieštarauja indoeuropiečių bevardės giminės, neskiriančios vardininko ir galininko, esmei, atspindi pačios prūsų kalbos raidos etapą; ji veikiausiai rodo vertėjo polinkį žymėti galininką galūne <em>-an, </em>nepaisant žodžių gramatinės giminės.</span></p><p> </p>